Į pradžią

Pokalbis su filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ režisieriumi Abdellatifu Kechiche

repository_misc/news//mfile_402
2013-10-29

Penktasis Jūsų filmas –Julie Maroh komikso “Žydra spalva - šilčiausia” adaptacija. Kas lėmė šį pasirinkimą?
 
Tai laisva komikso adaptacija. Filmo projektas jau kuris laikas sukosi mano galvoje ir tai, jog perskaičiau jau minėtą knygą, tik paaitrino norą sukurti “Žydra spalva– šilčiausia”. Jau nuo filmo „Išsisukinėjimas“ (2003) laikų turėjau filmo scenarijaus, pasakojančio apie pamišusios dėl teatro prancūzų kalbos mokytojos karjerą, sumanymą. Buvau kone apsėstas minties vystyti moters personažą, kuri jaučia nenumaldomą aistrą savo profesiniam gyvenimui ir nori dalintis šiuo užsidegimu su kitais. Taip pat buvo įdomu patyrinėti tokios moters asmeninį gyvenimą ir kaip meilė, netektys, išsiskyrimai paveikia jos profesinę sėkmę. 
Kurdamas filmą „Išsisukinėjimas“ sutikau daugybę tokių mokytojų, moterų ir vyrų. Buvau sujaudintas jų atsidavimo pašaukimui. Tarsi tikrus menininkus, juos siejo stiprus ryšiai su skaitymu, piešimu, rašymu... Turbūt kiekvienas iš mūsų prisimename tą lemtingą posūkį mokykloje, kai savo profesijai atsidavęs mokytojas nusivedė mus į kiną arba padrąsino perskaityti knygą, o gal net pasodino mumyse pašaukimo sėklą. 
Tačiau galų gale mano sumanymas nepavyko. Tad kai į mano rankas pateko Julie Marhol komiksas – istorija apie beatodairišką dviejų moterų meilę ir tuo pat metu apie jaunos moters tapsmą mokytoja – nutariau sujungti projektus. 
 
Šiame filme pašaukimas – svarbi tema abiem pagrindinėms veikėjoms, vienai jų svarbi tapyba, kitai – mokytojavimas. 
 
Pašaukimas man vienareikšmiškai kilni ir gerbiama sąvoka, ir faktas, jog tai yra pasiaukojimo reikalaujančios profesijos, tik sustiprina mano nuostatą. Filmas jokiu būdu nėra bandymas pritraukti kitų dėmesį bei užtikrinti šių profesijų pripažinimą. Tiesiog esu be galo susižavėjęs mokytojais, kuriems rūpi jų mokinių ateitis. Tai jų gyvenimo dalis, tai, kas suteikia jiems malonumą. 
 
Pagrindinė filmo tema – dviejų moterų meilė. 
 
Pasakoti dviejų moterų meilės istoriją reiškia, kad turiu dirbti su dviem aktorėmis iki išsekimo; toks darbo pobūdis jaudina mane ir užima vis svarbesnę vietą mano karjeroje. Klausiu savęs: kas labiausiai įkvepia mane šio komikso istorijoje, kas įžiebia manyje tą kibirkštėlę? Ar tai įrėmintos nuogų kūnų iliustracijos? Galbūt. Neturiu apibrėžtos motyvacijos. 
 
Kodėl pagrindiniams vaidmenims pasirinkote būtent Léa Seydoux ir Adèle Exarchopoulos?
 
Emmos vaidmeniui pirma pasirinkau Léą Seydoux. Ji turėjo šiai veikėjai būdingas savybes: grožį, balsą, intelektą ir laisvę. Tačiau lemtingas faktorius mudviejų susitikimo metu visgi buvo jos požiūris į visuomenę: mane sužavėjo jos gebėjimas įsiklausyti į ją supančią aplinką. Jai būdingas socialinis sąmoningumas, jos santykis su pasauliu labai stiprus, sutampantis su manuoju. Turėjau progą perprasti mūsų panašumą, nes kartu praleidome visus metus - nuo dienos, kai atrinkau ją vaidmeniui iki paskutiniojo filmavimo. Taip pat atradau joje šį tą arabiško, kažką, kas galėtų būti įvardinta kaip arabiška siela. Tik vėliau ji prisipažino turinti arabų kilmės tolimus brolius. Léa eina per gyvenimą sąmoningai, priimdama jo kaitą. Manau, tai turi šį tą bendro su klajoklyste, ieškojimu, su melancholija, tuo, ką mes vadiname “mektoub”. Léa apdovanota šiuo gebėjimu. 
 
Ir Adèle Exarchopoulos? 
 
Suorganizavome didžiulę atranką ir aš pasirinkau Adèle vos tik ją pamatęs. Nusivedžiau ją papietauti. Ji užsisakė citrininį pyragą. Pamatęs, kaip ji valgo, pamaniau: “Tai ji! Be jokios abejonės, su jos jutimais“, tai, kaip juda jos burna, kaip ji kramto... Jos burna – labai svarbus filmo elementas. Tiesą sakant, abiejų veikėjų burnos turėjo reikšmės dėl labai žmogiškų priežasčių. Burna provokuoja įvairiausias jausenas ir pojūčius. Kažkas kito žmogaus veide paliečia mus: nosis, burna... Asmeniškai man tai visa ko pradžia...
 
Kodėl nusprendėte pakeisti Clémentine personažo vardą į Adèle?
 
Clémentine tapo Adèle, nes panorau išlaikyti aktorės vardą. Tai jai netrukdė. Mano manymu, tai netgi padėjo susitapatinti su jos veikėja ir su ja pačia. Garsas taip pat svarbu: Adèle, Emma, Léa, visi šie vardai nežemiškai lengvi. Žinoma, tai subjektyvu. Be to, Adèle arabų kalboje reiškia „teisingumą“, šis faktas man itin svarbus. 
 
„[Socialinis] teisingumas“ – svarbus žodis kalbant apie visus Jūsų filmus. Kaip jis išreikštas šiame filme – per klasių skirtumus?
 
Tiesa, tai viena pasikartojančių temų, kuri pamažu virsta apsėdimu: kur socialiniai skirtumai? Tai tarsi buvimas pasaulio, kuriame jaučiuosi savas, įvykių centre – darbininkų klasė; tai socialinis sluoksnis, kuriam priklauso ir Adèle. Emma priklauso elitui: ji – intelektuali menininkė. Abi mano herojes socialinis sluoksnis apriboja. Nesklandumai jų santykiuose, kurie lemia išsiskyrimą, o kartu ir pagrindinė kūrinio tema, savotiškas jų santykių blokas, kuris vėliau sugriauna jų santykius ir yra klasių skirtumas, nes būtent jis lemia ir jų asmeninius pasirinkimus. Tai nėra vien jų seksualinė orientacija, kuri daugiau ar mažiau būtų suprasta. 
 
Turint omenyje, jog visuomenė kartais gali būti netolerantiška seksualinės orientacijos klausimu, kodėl šiame filme požiūris į homoseksualią meilę toks pat kaip į bet kurią kitą meilę, be jokių specifinių reikalavimų?
 
Apie homoseksualumą neturėjau pasakyti nieko naujo. Nebandžiau jo apibrėžti ir filmo kūrimo metu nebuvo nė minutėlės, kad stabtelėčiau ir pasakyčiau sau: “Taip, bet tai juk dvi moterys...“ Tiesiog jaučiausi, tarsi pasakodamas poros istoriją. Nemačiau priežasties, kodėl turėčiau išskirti homoseksualumo temą. Netgi jei turėčiau ką pasakyti šiuo klausimu, manau, geriausias būdas tai padaryti, būtų tiesiog nieko nesakyti... filmuoti tarsi bet kurią kitą meilės istoriją aprėpiant visą jos grožį. 
 
Bet tai turėtų svorio ir teigiamą įtaką tik tada, jei jūs – arabų kilmės (kur homoseksualumas neretai netoleruojamas) prancūzų režisierius – visgi pasirinktumėte kurti tokio pobūdžio juostą. 
 
Vos tik filmas buvo baigtas, pamaniau: “Tuniso jaunimėliui tai išeis į naudą”. Revoliucija - nebaigta, jei ji nėra tuo pačiu ir seksualinė revoliucija. 
 
Šiame pasakojime apie dviejų herojų meilę svarbią vietą užima sekso scenos. Koks Jūsų paties požiūris?
 
Stengiausi nufilmuoti tai, kas gražu, tad ir scenos įamžintos tarsi paveikslai. Tarsi skulptūros. Praleidome marias laiko apšviesdami aktores, stengdamiesi užtikrinti, kad jos atrodytų tobulai. O įgimta mylinčių kūnų choreografija natūraliai pasirūpino visom likusiom detalėm. Privalėjau išlaikyti estetinį grožį tuo pat metu nepaliekant nuošaly seksualinio aspekto. Išbandėme begales skirtingų dalykų; išties sunkiai dirbome. Taip pat daug diskutavome, bet galų gale tai niekur nenuvedė. Filmavimo metu diskusijos yra neišvengiamos, tačiau tai taip suintelektualinta ir nenatūralu, juk realiame gyvenime kur kas labiau vadovaujamės intuicija. 
 
Filme meilės temą lydi romantizuotos vienatvės tema. 
 
Išsiskyrimo tema, tuštuma, kurią jaučiame, vienatvė, kurią patiriame, kai esame nebemylimi, netekties jausmas, kurį išgyvename – kiekvienam tai pažįstama. Kiekvienas tai jaučia ir nė vienas negali tiksliai apibrėžti išsiskyrimo sukelto skausmo. Tačiau kas domina mane labiausiai, nepaisant skausmo, yra tai, jog gyvenimas tęsiasi ir tai, ką turime pasiekti, taip pat niekur nedingsta. Štai kas, mano nuomone, suteikia Adèlės personažui didvyriškumo. Ji viską sugeria ir tęsia tai, ką numačiusi. 
 
Sudaužytos širdies skausmo sukelta vienatvė veda į drąsą – regis, tai dar viena tema, kurią pabrėžiate šiame filme. 
 
Žaviuosi Adèlės personažu. Tai laisva, drąsi, atsidavusi ir stipri moteris. Adèle priblokšta širdgėlos, tačiau tai neturi jokios įtakos jos mokytojos karjerai. Ji tvardosi. Kas kartą stojęs akistaton su tokia žmonių stiprybe jaučiuosi nepatogiai. Asmeniškai nesijaučiu drąsus, bet man patinka ši idėja. Dažnai pastebiu tai jaunose moteryse – šią jėgą, šį užtikrintumą. Tai priminė man apie Marivaux (XVIII a. prancūzų dramaturgas – vert.past.) ir būtent jo kūrinį “Marijanos gyvenimas”, kuris pasakoja apie kupiną ryžto ir drąsos našlaitę, kovojančią su kone nepakeliamais išmėginimais. Panašiai įsivaizdavau Adèle. 
 
Šioje juostoje aiškiai jaučiamas Jūsų kinematografijos braižas – kaip Jums pavyksta išgauti tokią natūralią aktorių vaidybą? 
 
Kas pasakoma vaizdais yra itin svarbu, todėl manau, jog natūralumas čia – svarbiausia. Tiesa, jog falsifikavimas yra neatsiejama dalis, tačiau jo turi būti kiek įmanoma mažiau. Tai tarsi bandymas išgauti kiek įmanoma daugiau „tiesos“ iš personažo, bandymas atsikratyti vaidybos, žinant, jog iš tiesų niekada nuo jos nepabėgsi. 
 
Natūralumas ypač ryškus grupinėse scenose, kuriose aktorių bendravimas, regis, improvizuotas. Ar filme yra improvizacijos?
 
Šių grupinių epizodų tekstai labai tikslūs. Jie egzistuoja, tačiau aš stengiuosi, nors nesu tikras, ar man visada pavyksta, nenustatyti tikslaus ritmo. Bandau surasti tempą filmavimo metu, nes scenarijaus ritmas man dažnai sukelia sunkumų, netgi kalbant apie siužeto struktūrą. Filmavimo aikštelėje privalau atsikratyti bet kokių principų, principų, kurie susaisto mane su scenarijumi. Esu atviras pokyčiams ir stengiuosi aklai nesekti to, kas parašyta. Tad kai susiduriu su minėtomis scenomis – viskas atvira. Parašytos eilutės išnyksta ir kūrimo procesas tęsiasi aikštelėje. Jaučiuosi komfortabiliai susidūręs su tokiomis scenomis. Jos pastoviai perkuriamos ieškant ryšio tarp aktorių. Tai puikiai mane nuteikia. 
 
Dabar, kai filmas jau baigtas, ko iš jo pasimokėte?
 
Filmas neatsakė į jokius klausimus. Priešingai – jis pagimdė dar daugiau klausimų ir abejonių apie moteriškus principus – gyvenimo, vilties, paslaptingumo. Turiu nuojautą, jog vieną dieną man pavyks rasti atsakymą. 
 
Ar dėl šios priežasties ir filmo paantraštė „I ir II dalis“?
 
Dar nežinau kitų dalių, tad šiam kartui tik pirma ir antra. Tikrai norėčiau, kad Adèle papasakotų man, kas bus toliau.
 
Ar Adèle yra Jūsų Antoine Doinel? [Truffaut veikėjas ir alter ego, keliuose jo filmuose vaidinamas aktoriaus Jean- Pierre Léaud]
 
Antoine Doinel. Turiu prisipažinti, jog apie tai esu pagalvojęs.