Į pradžią
repository_misc/movies/sfile_1791

Susitikimas su režisieriumi Béla Tarru

repository_misc/movies/sfile_1791
  • 2011 spalio 3d. 17:00  Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2, Kaunas
  • 2011 spalio 4d. 18:00  Kino centras „Cinamon“, salė 1, Islandijos pl. 32, PLC Mega, Kaunas
  • 2011 spalio 5d. 20:30  Kino centras „Cinamon“, salė 1, Islandijos pl. 32, PLC Mega, Kaunas

Tarptautinio Kauno kino festivalio ir Vengrų kino instituto bendradarbiavimo vaisius – vengrų režisieriaus, scenaristo ir buvusio aktoriaus Bélos Tarros retrospektyva bei viešnagė Lietuvoje. Šis, vienu originaliausiu šiandienių kino avangardistu tituluojamas, kūrėjas gimė 1955 m. darbininkų šeimoje Vengrijoje, Pečo mieste. Būsimasis režisierius augo sostinėje, Budapešte, kur būdamas vaikas motinos vedinas sudalyvavo Vengrijos nacionalinės televizijos organizuojamame aktorių atrankoje televizinei dramai pagal Levo Tolstojaus romaną „Ivano Iljičiaus mirtis“. Dešimtmetis aktorius tuomet nurungė visus varžovus, pretendavusius į pagrindinio herojaus sūnaus vaidmenį. Neskaitant epizodinio vaidmens Miklóso Jancsó filme „Monstrų sezonas“ („Szörnyek évadja“, 1986), aktorystės amato B. Tarras daugiau nesiėmė.

Pats režisierius užsimena kadaise turėjęs apsiracijų tapti filosofu, o filmų kūrimas buvo tarytum antraplanė veikla, hobis. Pirmoji mėgėjiška juosta buvo susukta kūrėjui beesant šešiolikos, vėliau sekė dar keli 8 mm trumpametražiai filmai, dėl socialistinio režimo ypatumų užkirtę kelią B. Tarrui kibti į filosofijos studijas. Taigi teko imtis kino meno, kur, kaip vėliau bus matyti, atsiskleidė ir talentingo metafiziko įžvalgos.

1981 m. jis baigė režisūrą Budapešto aukštojoje kino mokykloje. Iš pradžių jo filmų temos aktualizavo 9-ojo dešimtmečio visuomenės, esančio už „geležinės uždangos“ problemas, o pagrindiniais personažais autorius rinkosi gyvenimo paraštėse esančius veikėjus. Vėliau B. Tarrą labiau dominti ėmė filosofinės problemos, žmogaus prigimties klausimai, žmogaus prigimties galvosūkių, vienatvės, dvasios pakrikimo, neįgalumo tematika.

Nepaisant skirtumų, visus autoriaus kūrinius vienija vaizdų kalba. Nepamėgdžiojamas, savito stiliaus meditacinis kinas, dažnai lyginamas su Miklósu Jancsó, Andrejaus Tarkovskio, Michelangelo Antonioni, Theo Angelopoulusu, Aleksandro Sokurovo, Šarūno Barto kūryba. Pats režisierius meninius sprendimus argumentuoja atvaizdavimu tokios realybės, kokią mato ją esant. Viename interviu autorius užsimena, jog „filmas - tai vaizdas, ritmas, garsų kompozicija, žmogaus žvilgsnis, labai intensyvus ryšys tarp herojaus ir žiūrovo“. Perteikdamas tai, ką jaučia, B. Tarr tiki, jog auditorija patirs tą patį. Daugumai filmų būdingi juodai balti tonai ir nuolatos pasikartojantis lietaus motyvas. Filmuose ryškūs bendruomenės irimo, pakrikimo atspindžiai. Ištęstuose kadruose filmo laikas artėja prie realaus, tačiau vietoje nuobodulio žiūrovas veik prieš savo valią įtraukiamas į hipnotizuojančio kino ekrano vaizdinių tėkmę.