Į pradžią

Naujienos

Saldžiai karti jaunystė. Pokalbis su filmo ”Sebė” režisieriumi B. Najafi

repository_misc/news//mfile_220
2011 sauso 4d.
Debiutinis švedų režisieriaus Babako Najafi pilnametražis filmas apie penkiolikmetį Sebę leidžia žiūrovams pamatyti tai, ką retai rodo Švedijos kinematografas: kaip gyvena skurdžiausieji.

1972-aisiais  Jungtinių Valstijų vyriausybė iki pamatų sugriovė Misūrio valstijos miesto Sent Luiso liūdnai pagarsėjusio Pruitt-Igoe rajono blokinius namus. Talpūs Pasaulio prekybos centro architekto Minoru Yamasaki sukurti sovietinius bendrabučius primenantys betono statiniai turėjo padėti spręsti apgyvendinimo problemas, tačiau šio tikslo nepasiekė. Vargo ir nusikalstamumo persmelktas kvartalas buvo tapęs atskirties simboliu. Nežinia, ar Babako Najafi filmo kadruose griūva būtent Pruitt-Igoe blokai, tačiau pagrindinis filmo veikėjas, kompiuterio ekrane stebintis šiuos vaizdus, perduoda tą pačią žinią.

Pagal paties režisieriaus parašytą scenarijų sukurtas beveidį priemiesčio kvartalą rodantis filmas pasakoja apie skurdą turtingoje visuomenėje. Penkiolikmetis Sebė gyvena su savo motina Eva. Paauglys praleidinėja pamokas, nes mokykloje kenčia patyčias. Laimingiausias akimirkas jis patiria savo susikurtame pasaulyje, montuodamas įvairius prietaisus. Laikraščių išnešiotoja dirbanti Eva vis vėluoja į darbą, nes yra įnikusi į alų. Filmas vaizduoja klasių skirtumą: kitaip nei jos kaimynė, Eva neišgali sūnui nupirkti gimtadienio dovanos.

Režisierius B. Najafi klasių skirtumus nagrinėjo savo ankstesniame trumpametražiame filme “Eliksyras”, kuriame Švedijos priemiesčiuose įsikūrusios imigrantų bendruomenės buvo vaizduojamos kaip priešingybė mieste gyvenantiems švedams.

„Vienas iš „Sebės“ tikslų buvo sukurti filmą apie socialinę grupę, kurios niekada nematome švediškuose filmuose – pačius skurdžiausius. Švedų filmai dažniausiai vaizduoja viduriniosios arba aukštesniosios klasės aplinką,“ – sako B. Najafi.

„Priemiesčių tema kine visada siejasi su kriminalais. Galima paklausti savęs, ką tokio ypatingo juose rasdavo  dešimtojo dešimtmečio kino kūrėjai. Vaizdžiai tariant, jie pamelžė karvę ir keliavo pirmyn. Bet karvė vis dar ten.“

Šioje juostoje priemiestis vaizduojamas kitaip nei praėjusio dešimtmečio švedų filmuose. Ankstesni filmai vaizduodavo egzotiškus ir pavojingus emigrantus. „Sebėje“ priemiestis labiau primena britų kino kūrėjos Andreos Arnold stiliaus modernų „virtuvinės kriauklės realizmą“ su sielą įkvepiančiais magiškais elementais, sklaidančiais rūškaną atmosferą.

Personažų aplinką Najafi kuria filmuodamas gyvenamuosius pastatus, juos jungiančius betoninius takelius bei skurdžias kolektyvines skalbyklas. Nesunku suprasti, kad penkiolikmetis jaučia pačios vietos despotiškumą ir svajoja ją sugriauti į šipulius.

„Joks šunsnukis nenorėtų gyventi tokiuose pastatuose“, - komentuoja režisierius, paklaustas apie griūvančius namus viename iš filmo kadrų.

Kitas „Sebės“ principas – nekurti dar vieno filmo „apie Mustafą ir Ahmedą“. Būtent to publika dažniausiai tikisi  iš imigranto šaknis turinčio režisieriaus.

„Po to, kai sukūriau “Eliksyrą”, man buvo siūloma daugybė projektų apie imigrantus. Aš nenorėjau imtis nė vieno iš jų. Mano atsisakymas galėjo atrodyti kaip nedėkingumas.“

Toks neautobiografiškumas buvo įdomus posūkis. „Filmo „Sebė“ herojus turėjo būti čilietiškos kilmės. Tačiau tokiu atveju žiūrovai tai supratų ne kaip istoriją, o kaip filmą apie „juos“.

„Žiūrovais“ čia režisierius vadina ne „arthauzinių“ kino teatrų lankytojus ir meno žurnalų skaitytojus. „Norėjau pasiekti jaunus žmones, kurie skaito žurnalus paaugliams. Nenorėjau, kad pamatę filmą jie sakytų, jog jis „apie juos, ne apie mane“. Sebė ir Eva pabrėžtinai atrodo labai švediški, ir tai filmui yra labai svarbu.“

Režisierius kruopščiai ieškojo nepažįstamų veidų pagrindiniams vaidmenims. Evą vaidina teatro aktorė Eva Melander. Sebės vaidmens atlikėjas  - septyniolikametis Sebastianas Hiort af Ornäs, kurį režisierius surado vienoje iš vidurinių mokyklų, studijuodamas paauglių kalbą ir judesius. „Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai aš pats buvau jaunas“, - paaiškina jis.

Motinos ir sūnaus santykiai – svarbiausia filmo tema. Režisierius kuria švedų kinui neįprastai grubų motinos portretą, kurios personažas tampa dar sudėtingesnis dėl pasitaikančių švelnumo pliūpsnių. 

„Blogasis herojus filmuose dažniausiai būna tėvas,“ - sako Najafi, pabrėždamas, kad filmas visgi kalba apie universalius dalykus. 

„Daugybė žmonių yra patyrę atsiskyrimą, todėl manau, kad jiems nesudėtinga susitapatinti su filmo personažais.“

B.Najafi siekė sukurti antiintelektualų filmą, nereikalaujantį gilių interpretacijų. Jis išskiria du mėgiamiausius savo  režisierius - Fatih Akin ir Alejandro Gonzalez Inarritu.

„Jų filmai ne per daug sunkūs, intelektualinė pusė nenužudo minčių ir jausmų, ir taip pat jie nėra per daug pataikaujantys masėms. Iš esmės filmas turėtų būti kaip gera daina – nežinia kaip pasibaigsianti jausmų kelionė.“

Parengta pagal Hynek Pallas straipsnį, publikuotą leidinyje „Švedijos kinas“, 2010 m. 

 


Warning: array_keys() expects parameter 1 to be array, null given in /home/kinofestivalis/public_html/modules/movies/calendar.php on line 14

Warning: current() expects parameter 1 to be array, null given in /home/kinofestivalis/public_html/modules/movies/calendar.php on line 15

Warning: end() expects parameter 1 to be array, null given in /home/kinofestivalis/public_html/modules/movies/calendar.php on line 16

Warning: array_slice() expects parameter 1 to be array, null given in /home/kinofestivalis/public_html/modules/movies/calendar.php on line 17

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/kinofestivalis/public_html/modules/movies/calendar.php on line 18

Warning: array_shift() expects parameter 1 to be array, null given in /home/kinofestivalis/public_html/modules/movies/calendar.php on line 27

PRENUMERUOKITE NAUJIENAS